First topic message reminder :

Sveiki ;) Nors ir visai neseniai prisijungiau prie šio forumo, nusprendžiau ir aš rašyti FF. Tai ne pirmas mano FF, bet apie SHINee`us - pirmas. Taigi labai tikiuosi, kad Jums patiks.
Prašom kritikuoti jei kas ne taip, būtinai atsižvelgsiu į Jūsų kritiką.

Įžanga:
Sveiki! Aš Yuna, man 17 metų. Mėgstu šokti, dainuoti ir groti gitara. Muzika yra mano visas gyvenimas... Šeip mano gyvenimas yra suknistas, nes negaliu apkęsti savo isterikės motino, kuri kiekvieną laisvą minutę sugeba rėkt ant manęs. Tėtį tiesiog dievinu, bet man yra neleista su juo gyventi, nes mano tėvai išsiskyrę. Laukiu nesulaukiu to laimingojo savo gimimo dienos ryto, kai atsibusiu ir man jau bus 18! Tada būtinai persikelsiu pas tėtį ir daugiau pas tą isterikę motušę negrįšiu.
Taip pat turiu jaunėlį broliuką Sam. Jis tikras kazanova, keičia panas kaip kojines, yra keistas ir nemoka net kiaušinio išsivirt, bet aš jį vistiek myliu :)
Oi! Vos nepamiršau savo BFF Yori. Ji tiesiog pakvaišusi dėl šokių ir muzikos. Mūsų dienos pilnos muzikos garsų, šokio judesių bei nuostabaus juoko, tačiau beveik visada tokias nuostabias akimirkas kasnors sugriauna, bet ką jau padarysi, toks jau tas gyvenimas.
Taigi atrodo nieko nepamiršau, tad papasakosiu jums savo tikrai keisto gyvenimo istoriją. Tikiuosi jums patiks :)

Sveiki :)
Tai va, labai ilgai nerašiau. Kažkaip nebuvo įkvėpimo ir kaip žinot ligoninėj teko pagulėt tai ten tikrai nekūrybiška atmosfera, tad tik dabar sugebėjau sukurpt naują dalelę. Tikiuosi dar liko skaitytojų ir komentatorių. Labai laukiu komentarų, kritikos ir patarimų ;)
Dalis keistoka, išties mano nuotaika dabar gan keista :D
P.S. Sorry už paliktas klaidas ir beje, siūlau paklausyt šitos dainos. Manau tiks prie šios dalies ;)
https://www.youtube.com/watch?v=fJXEerT4TCk

XV dalis


Niekada nemaniau, kad toks menkas, bet paslaptingas lapelis gali sukelti tiek daug minčių. Pastoviai svarsčiau, kas jį parašė, kodėl parašė, ar verta eiti ant tilto, ar man ten nieko nenutiks ir t.t. Aišku, taip būna tik filmuose, bet gal ten manęs lauks koks žudikas maniakas, trokštantis mane išprievartauti ir nužudyti? Tokios keistos ir įkyrios mintys tiesiog žudo!
- Yuna! – staiga pajutau rankas ant pečių, kurios mane supurtė. Aš žiauriai išsigandau ir net pašokau.
- Ką? Kas?! – atsisukau ir pamačiau Sam. Tas keistai į mane pažiūrėjo.
- Key tau skambina jau gal 10min. Negi negirdi? – parodė į telefoną, kuris nuolat skambėjo. – Nusibodo jau klausyt tos tavo Mr.Simple. Pakelk ragelį arba išjunk garsą, - piktai burbėjo Sam ir vėl pasičiupo mano „Vogue“. Aš paėmiau telefoną į rankas. Key nuolat skambino, o tarp skambučių rašė žinutes, grasinančias, kad jis atvarys jei nepakelsiu ragelio. Jau geriau pakelsiu, nes jo vėl pamatyti tikrai nenoriu.
- Alio? – gan pikai, pagaliau sukaupusi drąsa, atsiliepiau.
- Och, Yuna, pagaliau. Maniau iš proto išeisiu, - lengviau atsiduso Key. Ir kodėl jis toks rūpestingas???? Juk daugumai čiuvų nusispjaut kaip panos jaučiasi ir t.t. Jiems svarbi tik panos išvaizda ir ką ji gali duot ir ką duoda. Kodėl būtent Key turi būt toks jautrus ir būtent su manim taip elgtis???
- Aham. Ko norėjai? – abejingai paklausiau. OMG! Negaliu ramiai jau net šnekėt su juo. Rankos net dreba x.x Yuna! Ne! Fu!
- Kaip tai ko norėjau? Juk žadėjau paskambint. Tai kaip jauties? – su nerimu balse kalbėjo Key. Negaliu klausytis jo tokio balso. Sunku labai. Negaliu aš taip daugiau. Tiesiog negaliu! Aš taip noriu visiem išrėkt kodėl aš negaliu būt su Key ir kodėl aš tai elgiuosi! Aš juk dėl jų taip darau...
- Am... Nu man geriau, tik jaučiuos pavargus. Tai turbūt eisiu miegot arba su Yori pavartysim kokių žurnalų, - kiek galėdama ramiau ir abejingiau atsakiau. Nužudykit mane kas nors, maldauju...
- Džiugu girdėti. Yuna, aš suprantu, kad tu dar neatsigavai po to kas atsitiko vakar, bet aš vis tiek noriu su tavim pakalbėti apie mus... – paskutinį žodį nutęsė ir nutilo. Aš sau gyvenime neatleisiu už tai ką dabar pasakysiu, bet taip bus geriau visiem. Yuna, pirmyn ...
- Key, nėra mūsų. Yra tik tu ir yra aš. Nieko tarp mūsų nebuvo ir nebus. Pamiršk, - gan piktai pasakiau. Širdį tarsi peiliu pervėrė. Niekada gyvenime taip baisiai nesijaučiau. Nejučia skruostu pradėjo riedėt ašaros. Niekada sau neatleisiu už tai ką dabar padariau. Aš siaubingas žmogus... Aš neverta gyventi šitoj žemėj.
- Yuna... – jis verkia. Aš jaučiu... Žinau kad ir jis verkia...
- Atleisk.. – pokalbis baigtas. Telefonas tiesiog išslysta iš rankų ir nukrenta ant žemės. Nebereikia man jokių Mr.X, nebereikia man nieko. Nebenoriu gyventi... Bet taip jam bus geriau. Po kelių dienų jau bus pamiršęs mane ir gyvens pilnavertį gyvenimą. Nebegriausiu jo nuostabaus ir kūrybingo gyvenimo. Nebesipainiosiu jo kelyje. Jam reikia geresnės, kurią galėtų turėti ilgai, ilgai, ilgai...
Tiesiog sukniubau ant kilimo ir verkiau. Geriau Yori tegu prausiasi LABAI ilgai. Nenoriu kad ji mane tokią pamatytų. Apskritai nenoriu, kad ji žiūrėtų į tokį siaubingą žmogų kaip aš. Niekas taip žiauriai negalėtų pasielgti su tokiu žmogum kaip Key. O aš pasielgiau. Ir dėl to man labai gėda, skaudu...
Apsivelku pirmą pasitaikiusį džemperį ir išeinu. Kažkodėl staiga mano kambario sienos mane pradėjo labai slėgti. Man reikia erdvės ir gryno oro. Žinau puikią vietelę kurioje galėčiau atsikvėpti. Tai dangoraižio stogas. Mano vietele. Joje būnu tik aš, mano mintys ir erdvė, didžiulė erdvė aplink mane. Tik ji geba priimti mano skausmą, tik su ja galiu viskuo pasidalinti.
Puikiai žinau kelią tad eidama net nelabai pastebiu žmones, mašinas ir pastatus aplinkui. Visą laiką mąsčiau apie tai ką padariau ir laikiau save siaubingu žmogumi. Na štai, mano pasaulis. Nuo dangoraižio stogo matosi nuostabi Seulo panorama. Žmonės ir mašinos apačioj atrodo maži maži, o aš jaučiuos tokia didelė ir galinga, nors dabar tokia nesu. Esu totaliai sugniuždyta ir dėl to pati kalta. Pati taip pasielgiau, bet kaip jau sakiau, taip bus geriau visiem. Jei tik jie žinotų... Bet jie dabar tikrai nesužinos. Pažadėjau sau niekam nesakyti nieko tol kol galiu. O dabar dar tikrai ne laikas.
Stebiu kaip leidžiasi saulė ir nejučia prisimenu paslaptingąjį raštelį, kurį jau buvau visai pamiršus. Vis dėl to eisiu. Jau nieko neprarasiu daugiau tikrai...

Idk. Tiesiog taip gavos...
dabar kelios dalys tokios bus. Kazkaip pastaruoju metu nelinkus as linksmiem aprasymam :D
Aciu kad skaitai, pasistengsiu test :D

Yaaaaaaah, really sad. Skaitai ir tik bandai nesusigraudint nuo liūdnų emocijų protrūkio~
Bet tęsk. Nors norėčiau, kad ji su niekuo nesusitiktų, man rodos, kad tai jau yra neišvengiama. Stiprybės ir tau, ir Yunai~

Prasau tesk nes labai idomu kas bus toliau:)
P.S. Nuo siol ir as busiu viena is skaitanciu tavo ff ^_^

Tai va, nusprendžiau parašyti :) atsiprašau, kad taip ilgai nerašiau, bet labai spaudžia mokslai, sveikatos problemos, o dar ranką buvau susilaužius tai niekaip nesisekė rašyti ;D
taigi, labai tikiuosi, kad dar liko skaitytoju ir tikiuosi kad jum patiks ;)
laukiu komentarų ;))) ir beje, labai ačiū ištikimoms skaitytojoms ;)))
P.S. Sorry jei palikau klaidelių ;D
____________________________________________

XVI dalis

Net pati nepajutau, kaip kojos pačios mane ėmė nešti link tilto. Dar buvo gan anksti ten eiti, tad ėjau aplink, kad galėčiau dar pagalvoti ir galbūt laiku apsispręsti ten neiti. Bet einant ir tempiant laiką vis mąsčiau apie tai ką sutiksiu ant tilto, ar man kas atsitiks, ko jis is manęs nori ir pan. Niekaip negalėjau nurimti. Širdis virpėjo, adrenalinas plūdo į kraują ir pilve tarsi drugeliai skraidė. Ten jau ne drugeliai, o visi laumžirgiai. Maniau, kad apsivemsiu, nes iš dalies labai bijojau. Bet kažkokia nežinoma jėga ten mane traukė ir aš nieko negalėjau padaryti. Kūnas tiesiog neklausė proto ir pats ėjo į reikiamą vietą.
Atsidūriau ant tilto kelios minutės iki vidurnakčio. Buvau labai sušalus, žvarbus rudenio vėjas brovėsi pro mano drabužius ir atrodė lyg laužytų man kaulus. Sudrebėjau. Šįkar ne iš šalčio, o iš nekantrumo ir šiokios tokios baimės. „Yuna, ką tu darai? Pamąstyk nors vieną kartą gyvenime logiškai. Ai, bet juk pas tave logikos nėr...“ Protas mane po truputį apleido ir aš pasidaviau vien instinktams.
Didelio smalsumo vedama nuėjau tiesiai į tilto vidurį. Ten kažkas stovėjo. Pradėjo lašnoti, tad per lašus negalėjau įžiūrėti kas jis. Išgirdęs mane, jis užsivertė kapišoną ir lėtai atsisuko į mane. Bijojau prieiti arčiau, tad bandžiau įžiūrėti iš toliau kas jis. Negalėjau savimi patikėti, kad pasirašiau tokiam neapgalvotam ir pavojingam žingsniui. Jau norėjau suktis ir bėgti, bet jam pradėjus artėti, supratau, kad kelio atgal nėra. Kokia esu kvaila, kad nepaklausiau tos kruopelytės proto kurią turiu.
Iš eisenos supratau, kad šis žmogus bando neišsiduoti kas jis yra, bet jam nekaip sekasi. Aš kažkur tą eiseną jau mačiau.... Bet kur?
Šiek tiek atsitraukiau toliau ir išgirdau nervingą kikenimą sumišusį su pasitenkinimu. Na va, dabar jau ir durnam aišku, kad įkliuvau į rimtą bėda ir dabar jau nei Key nepadės, nes.... Ai, nebesvarbu jau, kas bus tas. Nusiraminau ir ramiai laukiau kol jis prieis. Šitaip žiauriai pasielgus su Key, aš nusipelniau bausmės. Kad ir kokia ji būtų.
Dabar į galvą lindo visokios nelogiškos mintys. Beprotiškai troškau, kad tai būtų viso labo Taemin`o ir Minho prikoliukas, kuriuos jie mėgo man ir Yori krėsti. Atsimenu kaip prieš kelis metus jie mus taip išsikvietė į kažkokią palėpę, pažadėję gerą tūsą ir mes patikėjusios nuėjom, o ten mūsų laukė visokie gąsdinimai ir nesąmoningos užduotys. Dabar netgi troškau, kad tai būtų Key, bet tiesiog giliai širdyje jaučiau, kad galiu nelaukt nieko gero ar linksmo.
Pradėjo smarkiau lyti. Šlapia ir drebanti stovėjau ant tilto ir nežinojau ką daryti.
- Hm... Tai tu atėjai – išgridau šiek tiek pažįstamą balsą, bet per lietaus šniokštimą tiksliai negalėjau pasakyti kieno jis. Jis tikrai labai stengėsi pakeisti savo balsą.
- Na taip, aš čia, - sukaupusi visą drąsą atsakiau ir labai nustebau išgirdus, kad mano balsas buvo kupinas drąsos ir jis nė kiek nedrebėjo.
- O tu drąsesnė nei aš maniau, - šlykščiai nusijuokė ir priėjo dar arčiau manęs. Maniau atsijungsiu iškart pamačius kas tai buvo. Mano pati didžiausia gyvenimo klaida buvo ta, kad aš jį iškart atmečiau. Kaip aš galėjau nesuprasti? Juk jis pats geriausias saldžialiežuvis ir apsimetinėjimų meistras. Kasgi daugiau jei ne KAITO galėjo taip sugalvot? Turėjau suprast. Juk mūsų visi pirmi susitikimai ir įsimintiniausios datos buvo švenčiamos ant įvairių tiltų. Jis mane per pusę Pietų Korėjos buvo perežęs, kad nuvežtų ant kažkokio „ypatingo“ tilto. Vis dėl to, kokia aš kvailė.
- Aš... – apstulbus žiūrėjau į jį ir nesumojau ką atsakyti. Norėjau kuo greičiau sugalvoti kaip pasprukti, bet mano protas atsisakė galvoti apie pabėgimo planą. Turbūt vis dar pyksta ant manęs, kad jo nepaklausiau anksčiau.
- Ką tu? Nesupratai, kad tai aš? – su pasitenkinimu nusikvatojo ir jo juoką prapijo šniokščiantis lietus. – Mmm... Yuna, aš maniau, kad tu gabesnė, - šlykščiai išsiviepė ir priėjo dar arčiau manęs.
- Gabi aš užtektinai, kad suprasčiau koks tu šiukšlė esi, - piktai atrėžiau ir paėjau porą žingsnių atgal. Jau planavau kaip dėsiu į kojas. Jis padarė vieną klaidą, aplink šį tiltą pilna gyvenamųjų namų ir parduotuvių, tad kur nors rasiu prieglobstį. Bent jau aš taip tikiuosi...
- Oi oi oi, kokie mes pikti. Aš juk draugiškai, - dar kartą nusikvatojo ir aš pamačiau peilį šystelint jam iš striukės kišenės. Niekada gyenime taip nebuvau išsigandus. Visa didvyriška drąsa ir panieka jam dingo. Dabar aš tiesiog labai bijojau. Tiesiog bijojau ir jau nieko nebegalejau padaryti. Žinojau, kad nepadės nei bėgimas, nei maldavimai. Jis šaltakraujiškai į mane pasižiūrėjo ir dar arčiau priėjo. Aš garsiai nurijau seiles.
- Ahaaa.... Tai mes dar ir bijom, - nusijuokė pastebėjęs sumišimą mano veide. – Nebijok, aš su tavim juk visada švelniai elgiausi, - mirktelėjo man ir išsitraukęs peilį, lėtai vartė jį rankose visai prie pat mano veido.
- Aš tavęs nebijau ir niekada nebijosiu. Esi pats didžiausias šiukšlė kokį tik esu sutikus! Gyvenime tau neatleisiu už tai ką man esi padaręs! Niekada! – su ašaromis akyse išrėkiau jam. Ačiū Dievui lijo. Ir mano veidu varvėjo lietaus vanduo. Pamatęs mano ašaras, tas išgama dar labiau apsidžiaugtų. Juk jam patinka mane kankinti.
- Žinai ką, aš tau pasakysiu kas didesnė šiukšlė už mane. O gi tas tavo Key. Širdies raktelis mat atsirado, - nusivaipė jis ir šaipydamasis pavaidino, kad atrakina ir užrakina savo širdį. Šito buvo per daug. Kad ir kaip buvau pasielgus su Key, jis man buvo labai svarbus ir aš tikrai galiuosi, kad taip su juo pasielgiau. Tikrai neleisiu, kad šitas šiukšlė šitaip kalbėtų apie mano draugus.
- Nedrįsk taip kalbėt, - sušnypščiau pro sukąstus dantis ir tvirtai suspaudžiau kumščius. Norėjau jį pasmaugti.
- Kaip? Juk sakau tiesą. Tą patį galiu pasakyti ir apie tavo mylimą Taemin. Jis tik atrodo gerutis, o ištikrųjų nėra jau toks angeliukas. Ką, nepastebėjai kaip jis į tave žiūri? Tik ir taikosi į lovytę nusivest, - toliau šaipėsi Kaito ir vartė peilį rankose. Aš nieko nebegalėjau jam pasakyti. Jis paskutinis padugnė. Tiesiog stovejau prieš jį ir širsdama stebeilyjau į jį.
- Na, o tavo mieloji dragė Yori? Nematei tu jos vienam tūse. Olialia..... Va ten tai pana. Nusigers ir darys bet ką. Aš rimtai, bet ką... – pakilnojo antakius ir patenkintas savo žodžiais nužvelgė mane.
To buvo per daug. Niekas, kartoju, niekas, taip nekalbės apie mano mylimiausius žmones žemėje. Neišlaikiusi puoliau ant jo ir staiga pajutau veriantį skausmą ir šaltus ašmenis pilve........

O.O Noooo!!! DDDDDD; Dabar būtinai turi pasirodyti Shinee, primušt tą lopą, išgelbėt ją, o po to Key slaugyt ją ligoninėj, nes jei ne, aš, skaitydama toliau, užliesiu klaviatūrą

OH CRAP. O___O
WHAT NO D:
THAT BASTARD DESERVES A DEATH.
GAAAAAAAAAH. THE SUSPENSE. IS KILLING ME.
GIMME MOAR.

dėkui, kad skaitot ;)))
Sooo..... norit šiandien naujos dalies? ;D

Būtų gerai, jeigu turi laiko ir noro ^^

Na kadangi besimokant rusu (puke) X.x atėjo įkvėpimas, parašiau nają dalelę. Ačiū toms kelioms kurios skaito ;)) laukiu daugiau skaitytojų ir komentarų ;)
_________________________________________________

XVII dalis

Aštriam skausmui persmelkus kūną, po kelių akimirkų jau nieko nebejutau. Jaučiausi tarsi skrisčiau kažkur aukštai virš visko: visų rūpesčių, nesusipratimų, skausmo, meilės, išdavysčių, neapykantos, pykčių... Buvo taip gera nejausti visos tos sunkios naštos. Vieną akimirką net apsidžiaugiau, kad taip nutiko ir kad aš pagaliau pailsėsiu nuo visko, manęs niekada daugiau niekas nebeskaudins, aš pagaliau būsiu rami ir laiminga. Bet tada staiga supratau, kad taip pat niekada nebepamatysiu savo mylimų žmonių: Yori, Key, Sam, Taemin`o, Jjongo, Minho, Onew, mamos, tėčio... Supratau, kad niekada daugiau nepamatysiu saulės šviesos, niekada daugiau nepabusiu nuo Sam atneštos kavos kvapo ar nuo mamos spiegimo. Dabar aš būsiu viena, visiškai viena. Tik dabar supratau kaip myliu visus tuos žmones ir kokie jie man yra svarbūs...
Vėl pajutau nežmonišką skausmą, kuris sugrąžino mane į realybę. Suvokiau, kad aš dar neiškeliavau iš šio pasaulio ir akimirkai net spėjau apsidžiaugti, bet pasigailėjau. Nevaldomas skausmas siautėjo mano kūne. Aš stengiaus nejudėti, bet kažkas mane stipriai judino. Supratau, kad tada aš ne skirdau, o mane nešė. Negalėjau pramerkti akių, vokai buvo tarsi švininiai.
- Debile, ką tu padarei? – išgirdau šnypščiantį ir piktą Kaito balsą. Aš vis dar jo rankose. Tą akimrką norėjau numirti, palikti viską, išsivaduoti iš jo ir skausmo gniaužtų. – Nedrįsk mirt, aš dar nebaigiau su tavim, - toliau putojo Kaito ir kažkur mane nešė. Aš dar labiau išsigandau, bet neturėjau jėgų nieko daryti. Puikiai supratau, kad esu tempiama kažkur, su perdurtu pilvu ir man tikrai nebedaug liko gyventi šiam pasaulyje. Niekada nemaniau, kad paskutines savo gyvenimo akimirkas praleisiu su Kaito ir būtent šitaip.
Aš sukaupiau visas jėgas kurios man buvo likusios ir pabandžiau jam pasakyt, kad mane paleistų, tačiau iš mano lūpų pasigirdo tik silpna dėjonė.
- Aš tau pasakiau, kad dar su tavim nebaigiau, tad nebandai išeit, - piktai supurtė mane ir mano kūną pervėrė dar didesnis skausmas. Vos neatsijungiau užplūdus skausmui ir nutariau daugiau nebesistengti. Vistiek jau nieko nebeadarysiu. Niekas nemanęs neišgelbės. Aš juk išėjau ir nei Sam, nei Yori nematė manęs. Jie net nežino apie raštelį. O Key.... Aš jį taip įskaudinau, kad jis tikrai manęs neieškos. Aš pasmerkta.
Išgirdau atsiveriančias duris ir mums tik įėjus į kažokią patalpą, jos sunkiai užsitrenkė. Jau nebeturėjau jėgų bijoti. Labai norėjau miego. Kariavau su miegu. Nenorėjau dabar išeiti, dar turėjau daug ką apmastyti.
- O Dieve, seni, ką tu padarei? – pasigirdo Minoru (Kaito draugelio) balsas. – Kam ją čia atvilkai? – su pasibjaurėjimu balse kalbėjo jis visai netoli manęs, o Kaito mane paguldė ant kažko minkšto. Dar sunkiau tapo kovot su miegu.
- Ta idiotė šoko ant manęs, o aš turėjau peilį. Žinoma žadėjau su ja susidorot, bet aš dar su ja nebaigiau. Per anksti čia taip gavos, - piktas ir sukandęs dantis kažko ieškojo Kaito.
- Tu nuo proto nušokai? Ji juk leisgyvė, - puolė prie jo Minoru. Nežinau kodėl, bet man pasirodė, kad jo balse aš išgirdau šiek tiek gailesčio. Bet turbūt man jau haliucinacijos, per daug kraujo praradau, kad galėčiau blaiviai mąstyti. Sutelkiau dėmėsį į sofos gobeleno raštą, kurį jutau po savo plaštaka ir stengiausi vis nepamesti jo ir neužmigti.
- Matau. Pati kalta, kad dabar tokia guli, - trankė stalčius Kaito ir priėjęs prie manęs stipriau prispaudė žaizdą. Tik dabar pajutau, kad visą tą laiką ranką stipriai spaudžiau prie dešiniojo šono. Jam atleidus mano ranką ir suspaudus žaizdą, suinkščiau. Neapsakomas skausmas pervėrė šiek tiek jau atšilusį ir aprimusį kūną.
- Ką tu su ja dar rošiesi daryt tada? Sutvarstyt ir prievartaut? Juk tai nekrofilija, Kai. Grįžk į protą, - pasišlykštėjęs kalbėjo Minoru atokiau nuo manęs. Išsigandau. Iš tiesų išsigandau ne prievartavimo, o jo sukeltų skausmų. Jau įsivaizduoju kaip nežmoniškai skaudėtų pilvą jam darbuojantis ties manim. Visa tai man kėlė šleikštulį. Nemaniau, kad jis toks padugnė.
- Ne tavo reikalas ką aš su ja darysiu. Ji mano ir aš galiu daryt ką tik noriu su ja, ji gyva ar mirus, - piktas atšovė Kaito ir praplėšęs mano drabužius, pradėjo tvarstyti matyt nemažą žaizdą.
- Tu nesveikas! Jai būtinai reikia gydytojo ir skubiai! – pradėjo šaukti Minoru. Aš maniau, kad jis Kaito draugas...
- Pats tu nesveikas. Nenusipelnė šita kekšė gydytojo, - sušnypštė man prie veido Kaito ir atsistojo. – O tu, - išgirdau kaip kažkas trenkėsi į spintą. – Nedrįsti nieko daryt jai. Nesvarbu, norėsi padėt ar pakenkt, nes kitaip tavęs laukia toks pat likimas kaip ir jos, - pagrasino ir išėjo iš kambario. Stengiaus ignoruoti skausmą ir šįkart susitelkti į kažkur tiksinčio laikrodžio dūžius, bet man sekėsi nekaip. Išgirdau kažką artėjant link manęs ir aš inkstintyviai įtempiau visus raumenis. Aišku pasigailėjau.
- Šaa... Nurimk. Jam pasimaišė protas. Nieko jis tau dabar nedarys. O kol jis atvės, aš sugalvosiu ką nors ir padėsiu tau, - tyliai prie manęs sušnabždėjo Minoru. Labai nustebau ir šiek tiek pramerkus akis pamačiau jį, bandantį išspausti raminančią šypseną, bet jo akyse pamačiau baimę ir dvejojimą. Jis trumpai žvilgtelėjo man į akis ir greit nuleido žvilgsį į mano ranką. Staiga pajutau adatos dūrį. Sumišusi pažiūrėjau į jį. – Tai tau šiek tiek padės. Turėtų aprimt skausmas ir šiek tiek sustot kraujavimas. Pasistenk nejudėti ir šiek tiek pailsėti, - pasakė tyliai.
- Minoru, nelysk prie jos. Ryt aš su ja susidorosiu, - išgirdau Kaito balsą atsklindantį iš kažkur toli. Kambarys greit susisuko, Minoru išnyko ir aš sumąsčiau, kad nebesulauksiu ryto....

Nu bet tas Kaito ir stuobrys D: be žodžių. Jo vietoj jau šikčiau į kelnes, kad baigiu nužudyt žmogų, o jis dar svajoja apie kažkokius priklausymus ir etc D: ožyyyyyyyys.
Tikėkimės, kad bent Minoru kažkuo padės ir situacija pasitaisys. Lauksiu dar! ^^

Tikėkis tikėkis :D šiaip toks žmogus kaip Kaito yra realybėj, tai man net gera išsilieti šitam FF ant jo stumiant ;D

Well, belieka tikėtis, kad jis tavęs nepapjovė netyčia realiam gyvenime :'DD

nu dar ne :DDDD ryt gal nauja dali parašysiu ;)

Sulaukei dar vienos skaitytojos ;) Labai patiko visos dalys ir laukiu sekančios ;]

Sveiki,
tai va, kažkaip nesimiega man šiąnakt, tai nusprendžiau parašyt naują dalelę. Žadėjau kaip ir prieš pora dienų įdėt, bet kažkaip nebuvo nei laiko nei noro rašyti, o juk per prievartą ir paskubomis parašytos dalys - totalios pievos, tad net neverta jų rašyti.
Labai smagu, kad atsirado naujų skaitytojų. Dėkui visiem, kas skaito ir labai tikiuosi daugiau komentarų ;))
Enjoy ;)
________________


XVIII dalis

Pabudau taip pat staigiai kaip ir užmigau. Miegas buvo labai neramus, sapnavosi košmarai, krėtė šaltis ir labai skaudėjo visą kūną. Nors ir Minoru suleido man kažkokių vaistų, skausmas beveik neatlėgo. Kaip jis gali atlėgti, juk aš perdurta ir mano minutės suskaičiuotos! Mane suėmė totali panika. Labai norėjau digti iš čia, tiesiog atsistoti ir
pabėgti, bet galiu net nemėginti. Be reikalo sukelsiu sau daug skausmo ir dar
jei Kaito pamatys, man bus dar blogiau.
Greit pramerkusi akis pamačia Minoru veidą. Net nenutuokiu kodėl, bet mane tai ramino. Labai bijojau iškart pamatyt Kaito. Man jis buvo pats baisiausias asmuo žemėje. Minoru taisė mano apklotą kuriuo buvau užklota ir atnešė man vandens. Aš pabandžiau atsikelti, bet man nepavyko, tad jis pakišo ranką man po sprandu ir lėtai padėjo šiek tiek pasikelti. Jam prisilietus aš inkstintyviai norėjau trauktis, nes dabar baugino betkoks prisilietimas, bet jis į mane raminamai pasižiūrėjo ir aš šiek tiek aprimau. Godžiai atsigėriau vandens ir man ji nurijus ir sujudinus pilvą, kūną pervėrė dar didesnis skausmas ir aš tiesiog sukniubau atgal ant sofos. Sudėjauvau ir net pati išsigandau savo dėjonės. Vos nepraradau sąmonės iš to skausmo. Visas kambarys tiesiog sukosi ir aš labai troškau, kad viskas kuo greičiau baigtųsi.
- Užčiaupk ją povelnių! – išgirdau Kaito balsą atsklindantį iš kažkur toli. Jis visdar buvo piktas ir nemanau, kad atsileis, kaip tvirtino Minoru.
- Jai skauda, ji stipriai kraujuoja, - atkirto Minoru. – Ša, gulėk ramiai, aš pasistengsiu padėti kuo galiu, - tyliai pridūrė man ir trumpam pasišalino iš kambario. Aš norėjau, kad jie greičiau mane pribaigtų, nebegalėjau kęsti skausmo. Nebegalėjau su juo kovoti. Jėgos pamažu apleido mano kūną ir aš staiga nieko nebejutau. Jokio skausmo.... Kaip gera... Aš lengva kaip plunksnelė...

Tuo tarpu...

Minoru nešinas vaistais greitai, bet tyliai įėjo į kambarį. Priėjęs prie ant sofos gulinčios kruvinos merginos, jis pastebėjo, kad kažkas netaip. Ji gulėjo per ramiai. Jos veidas nebebuvo iškreiptas skausmo. Jis buvo ramus, gražus, tarsi ji tik saldžiai miegotu. Jis išsigando ir iškart suprato, kad reikia skubėti ir kad jai liko nedaug laiko. Patikrinęs pulsą apčiuopė silpnutį tvinksėjimą. Jam reikia labai sukbėti ir kuo greičiau veikti.
- Kaito! Ji miršta! Gana tų žaidimų! – Minoru įpuolė į kitą kambarį ir pradėjo rėkti ant geriančio Kaito.
- Tu man neaiškink ką daryt, o ko ne. Ji nusipelnė to, žinos kaip man prieštaraut ir neklausyt manęs, - piktai atkirto Kaito ir vėl pasinėrė į alkoholį. Minoru greit išbego iš kambario ir griebęs telefoną greit surinko greitosios numerį.
- Asile, ką tu darai???!!! – suriaumojo atbėgęs Kaito ir trenkė jam per veidą, tuo pačiu išmušdamas jam iš rankų telefoną.
- Darau ką reikia! Tu nužudei žmogų, savo mylimą merginą. Ir dėl ko??? Dėl to, kad per tavo duxišką elgesį ji su tavim nenorėjo būti?! Čia tu kaltas dėl to, o ne ji! – rėkė Minoru ir artinosi prie merdinčios merginos. Ji gulėjo ant kruvinos sofos ir atrodė tarsi balta gėlė, raudonoje jūroje. Vaikinas visas perbalęs kuo greičiau stengėsi atsidurti prie sofos, tačiau Kaito buvo greitesnis.
- Neliesk jos aš tau pasakiau! – sustugo perpykęs ir trenkęs kumščiu Minoru į veidą, išsitraukė peilį. – Net nesiartink, - pagrasino jam peiliu ir perrėžė juo orą. Dėja užkabino ir Minoru ranką.
- Tu nesveikas, tu psychopatas! – iniršęs rėkė Minoru pajutęs skausmą, bet nebesiartino prie to beprocio. Jis jau kūrė kitą planą kaip išgelbėti merginą.
Tas niekšelis su peiliu grėsmingai artinosi prie gulinčios merginos. ji jau neberodė jokių gyvybės ženklų, tačiau viską iš šono stebintis Minoru, tikėjosi, kad jis spės ja išgelbėti. Kaito perrėžė peiliu merginos viršutinius rūbus ir su pasimėgavimu juos nutraukė nuo merginos. Perpjaudinėdamas drabužius, jis užkliudė ir šiek tiek merginos odos, tose vietose dabar lėtai sunkėsi skaisčiai raudonas kraujas. Vaikinas tarsi beprotis su pasididžiavimu žiūrėjo į merginą. Taip menininkas žiūri į savo meno šedevrą.
Kaito dar nespejus pereiti prie merginos kelnių, ant jo puolė Minoru su vaza rankoje. Jis ja trenkė Kaito per sprandą ir jam suklupus gerai spyrė į pilvą ir atėmė peilį. Ilgai galinėtis nereikėjo, nes Minoru buvo daug stipresnis ir jis gan lengvai susidorojo su Kaito.
- Tu visada buvai niekšas ir paskutinis išmata ir toks visada liksi, - spjaute išspjovė Minoru jam į veidą ir radęs kažkokį virvagalį, pririšo jį prie radijatoriaus. – Tikiuosi kalėjime su tavim visi elgsis taip kaip tu pasielgei ir dar norėjai pasielgti su Yuna, - dar kartą spyrė jam į pilvą ir greit suvyniojęs merginos kūną į pledą išbego lauk. Silpnas pulsas dar yra, tad viltis dar yra, bet juk viltis durnių motina, tačiau ji miršta paskutinė...

Awwwwww. Jis ją gelbėja c': *braukia ašarą* But lol. Aną paliko pririštą prie radiatoriaus :DD

Sveiki, labai jau seniai rašiau...
Nežinau kas čia per kliedesiai, bet gal patiks ;) Lauksiu komentarų ;))
__________________________

XIX dalis
Vaikinas su merdėjančia mergina ant rankų greit išbėgo į gatvę. Gatvėje tamsu. Naktis. Bet jis nepraranda vilties rasti pagalbą. Jis greitu žingsniu pasileido link artimiausio namo, tikėdamasis, kad šiame apleistame garažų rajone ras nors vieną žmogų kuris padės ir leis pasinaudoti telefonu.
Vis baugščiai žiūrėdamas į pabąlusį merginos veidą, jis su didele baime pradėjo inirtingai daužyti pirmas pasitaikiusias duris. Nieko nebuvo viduje. Jis trankėsi, šaukė, spardė duris, bet niekas neatsakė. Beveik prardęs viltį, jis staiga pamatė atvažiuojantį automobilį. Jis nieko negalvodamas tiesiog šoko prieš mašiną. Stabdžiai čaižiai sucypė ir automobilis sustojo vos už kelių centimetrų nuo persigandusio Minoru.
- Tu gal proto netekai, vaikine?! Gyvent nusibodo?! – iš automobilio iššoko perpykęs vairuotojas ir ėmė plūsti Minoru.
- Aš... Aš... – netekęs žado pradėjo vebenti Minoru, bet greit suėmė save į rankas ir prisiminė ką jam reikia padaryti – išgelbėti Yuna. – Prašau, padėkit. Šita mergina labai sunkiai sužeista, bijau, kad gali būti per vėlu, bet maldauju, padėkit. Jai būtinai reikia į ligoninę, - jau net su ašaromis akyse, kalbėjo Minoru ir sumišusiu žvilgsniu žvelgė tai į vairuotoją, tai į Yuną.
- O Dieve, - sutriko vairuotojas, pamatęs per pledą besisunkiantį Yunos kraują. – Am.... Gerai, lipk į vidų, - greit atsipeikėjo vyras ir sėdo atgal prie vairo.
Minoru nieko nelaukdamas atsargiai įlipo ant užpakalinės sėdynės, atsargiai laikydamas Yuna. Jis nežinojo ar ji dar gyva. Jis tiesiog bijojo tikrinti pulsą. Tiesiog apmiręs žiūrėjo į jos baltą veidą ir meldė, kad tik jie suspėtų. Jis puikiai žinojo, kad nukentės ir jis. Juk jis padėjo Kaito, jis buvo jo bendras. Policija neklausys to, kad jis norėjo padėti Yunai, o Yuna gal to ir nebepaliudys. Bet jam buvo vienodai. Jam buvo nesvarbu, sės jis į kalėjimą ar ne. Jam buvo svarbiausia išgelbėti Yuną. Jis pats nesuprato kodėl. Juk nuo Kaito ir Yunos draugavimo laikų jis nelabai mėgo Yuną. Niekada su ja nesutardavo, bet jis tikrai niekada jos taip nekentė, kad galėtų šitaip žiauriai pasilegti. Niekada niekam negalėtų to padryti ir jis dabar tikrai nesuprato Kaito.
- Vaikine, mes jau prie ligoninės. Bėk, - staiga atsidarė durelės ir jam į veidą plūstelėjo šalto oro gūsis kuris jį šiek tiek prablaškė ir grąžino į blaivą protą.
- Am... taip, ačiū, - dar spėjo padėkoti vairuotojui ir jis jau skuodė priėmimo link. – Padėkit, maldauju! Ji labai sužeista! Maldauju, padėkit! – bėgte įbėgo į priėmimo skyrių Minoru ir rėkė kaip beprotis, ašarų pilnomis akimis. Jis jautė, kad tuoj pats neatlaikys. Jam svaigo galva, jis nebesioreantavo aplinkoje.
- Ramiai, pone, mes ja pasirūpinsime, - išgirdo seselės balsą ir iš jo rankų buvo paimtą Yuna. Jis pats nesuprato kodėl, bet kai jo rankas apleido Yunos svoris, kai jis ją paleido, jis pasijuto taip, tarsi būtų paleidęs savo gyvenimo prasmę. Taip, jo ptas didžiausias gyvenimo tikslas dabar buvo išgelbėti tą nekaltą gyvybę, kuri be reikalo buvo šitaip kankinama. Bet jis nežinojo ar jam pavyko. Jis tiesiog sukniubo vietoj ir pravirko. Žiūrėjo į savo rankas, suteptas Yunos krauju ir galvojo, kad niekada gyvenime sau neatleis jei jis dabar nespėjo. Labai maža dalėlė jo pasamonėje tikėjo, kad jis suspėjo, kad Yuna gyvens, bet didžioji jo dalis jautė, kad jis nespėjo. Per ilgai delsė. Reikėjo greičiau susidoroti su Kaito ir kuo greičiau skambinti greitąjai ir policijai, kad ir būtų Kaito jį užmušęs, bet bent jau būtų išsaugojęs Yuną.
- Ei, pone, kelkitės. Man atrodo Jūs irgi kraujuojate. Mes iškvietėmė policiją, mergina su durtine žaizda. Turėsit viską papasakoti kas įvyko, - staiga jį už pažastų pakėlė stipros rankos. Jis vos galėjo išstovėti ant kojų. Visur aplink jį tvyrojo kraujo kvapas, jį pykino nuo jo. Jis jautė Yunos kraują ant savęs ir kažkodėl jam tai kėlė labai didelį pasibjaurėjimą. Jis tikrai nespėjo, visa širdimi jautė, kad jis nespėjo....
Seselės nuvedė nesiorentuojantį Minoru į palatą ir apžiūrėjo. Žaizda rankoje, kurią paliko Kaito peilis, atrodė gan rimtai, tad teko siūti. Tačiau Minoru nejautė skausmo. Jis visas kliedėjo, kartojo Yunos vardą, kartojo, kad jis nespėjo. Atvažiavus policijai, jis negalėjo nieko pasakyti. Jis buvo totalioj šoko būsenoj. Daktaras liepė policininkams leisti Minoru atsigauti ir atvykti tik ryte.
O tuo tarpu, operacinėje, vos už kelių šimtų metrų nuo Minoru, Yuna kovojo už savo gyvybę. Daktarai darė viską ką galėjo. Žaizda gili, ji neteko labai daug kraujo... Niekas, turbūt net pats Dievas nežinojo ar ji gyvens. Bet Yuna norėjo gyventi. Kad ir koks sunkus gyvenimas buvo, ji vis dėlto norėjo gyventi. Ji nesiruošė pasiduoti. Nors ir merdėjanti, ji pasamonėje suprato, kad jai dar reikia pagyventi, jai dar reikia daug ką šiam pasauly nuveikti ir nepaisant visko, ji turi išsikapstyti...

Na matau skaitytojų skaičius lygus nuliui, bet vistiek įkelsiu. Kažkaip nelabai yra kas veikt sėdint su sugipsuota koja, tai parašiau dar kelias dalis ;)) gal kas paskaitysit :)
__________________________
XX dalis

Baltos palatos lovoje gulėjo bejėgis kūnas. Merginos kūnas. Baltas ir patinęs veidas, gležnos rankos, aptvarstytos tvarsčiais ir apraizgytos visokiais vamzdeliais bei laideliais, bet stipriai kovojanti širdis. Merginos veidas buvo ramus, ji atrodė tarsi angelas, nusileidęs tiesiai iš dangaus. Atrodė, kad niekas tokiam angelui nieko negalėjo padaryti. Bet padarė. Ji vis dar kaovojo už savo gyvybę. Jos širdis sunkiai plakė krūtinėje, su lig kiekvienu dūžiu skverbdamasi per gyvenimą ir nesiruošanti pasiduoti.
Į palatą įėjusi seselė užsirašė į kortelę kelių monitorių duomenis ir tik liūdnai nužvelgė tą bejėgį kūną. Ji gali ir neišsikapstyti. Stebėtina, kad ji dar laikosi.
Tuo pat metu, toje pačioje ligoninėje, Minoru gulėjo tokioje pačioje baltoje palatoje ir tuščiu žvilgsniu žvelgė pro langą. Jis negalėjo su niekuo kalbėti, jis žinojo, kad kažkur netoliese Yuna kovoja už savo gyvybę, kad ji dėl jo kaltės gali palikti šį pasaulį. Jis buvo pasiruošęs pats palikti šitą sušiktą gyvenimą, kad tik ji išsikapstytų. Jis dėl visko kaltino save. Juk jis galėjo sulaikyti Kaito, galėjo anksčiau bandyti jam sutrukdyti, dar kol jis nebuvo nuėjęs taip toli. Bet jis delsė. Jis bijojo. Saugojo savo užpakalį ir ta baimė davedė viską iki šito košmaro.
Į Minoru palatą įėjo policininkas. Jis atsisėdo ant šale lovos esančios kėdės.
- Pagal jūsų dokumentus, jūs esate Minoru Howan. Taip? – norėjo pasitikslinti pareigūnas. Minoru tik pasuko į jį galvą ir pažvelgė skausmo perkreiptu veidu. Jam buvo gėda girdėti savo vardą. Jis nekentė pats savęs. – Taip. Noriu, kad papasakotumėt kas nutiko. Aš suprantu, kad jums šokas ir kad esate sužeistas, bet mums reikia žinoti kas įvyko. Mes net neišsiaiškinome kas ta nukentėjusioji. Mums reikia, kad jūs padėtumėte, - kuo švelniau bandė kalbėti pareigūnas, bet matomai jis buvo ne iš tų, kurie labai kreipia dėmesį į nukentėjusiųjų būklę.
Minoru net krūptelėjo išgirdęs, kad jie dar neišsiaiškino kas yra Yuna. Jis suprato, kad ji dabar guli ten kažur vienut vienutėlė, niekas prie jos nesėdi, nieks ja nesirūpina. Minoru sujudo lovoje. Jis turi viską papasakoti. Jis turi.
- Am... Khm... Ta mergina, - pradėjo vis užsikirsdamas. – Yuna Kwan. Ji mano... – jis jau norėjo sakyti „draugo“ buvusi mergina, bet suprato, kad Kito jam toli gražu ne draugas. Tada jis prisiminė, kad Kaito vis dar turėtų būti pririštas prie radijatoriaus, kur jis jį ir paliko. Minoru apėmė panika. O jei jis paspruko? – nesvarbu. Jūs turit nuvažiuoti į vieną vietą! Ten jūs rasit žmogų, kuris sužeidė Yuna. Aš... jis... na... aš buvau kaip ir jo bendras, bet aš nenorėjau šitaip elgtis su Yuna! Jis ir man grasino, kai aš norėjau Yunai padėti! – pradėjo net rėkti panikuodamas ir griebęs iš policininko jo aplanką ir tušinuką, užrašė tos vietos adresą. Jo rankos labai drebėjo. – Štai, važiuokit ten! Aš jį pririšau, bet visko gali būt kad jis pabėgo. Paskubėkit, jis manijakas! – panikavo Minoru.
- Gerai, nurimkite. Bet jūs sakėte, kad jis jūsų bendras, tai jūs organizavote viską? – policininkas įtariai pažiūrėjo į Minoru ir greit sumurmėjo adresą į raciją.
- Ne! Aš juk sakiau, kad nenorėjau skriausti Yunos. Kaito norėjo jai atkeršyti už tai kad su juo nebūna, o aš jam padėjau, bet nemaniau, kad jis bus toks žiaurus. Pamatęs kur link jis suka, aš norėjau jį sustabdyti, bet jis man grasino ir kaip matot sužeidė, - parodė į savo ranką. Staiga jis suprato, kad per daug teisinasi. Bet jam buvo vienodai, jis norėjo, kad Kaito atsiimtų už tai ką padarė ir jam jau buvo nesvarbu kas bus su juo pačiu.
Jam staiga susisuko galva ir šale esantis monitorius pradėjo įkyriai pypsėti. Į palatą tuoj įlėkė seselė ir puolė prie Minoru. Minoru suglebo lovoje.
- Prašome išeiti. Jūs per daug spaudžiate jį. Jam didelis šokas ir jis sužeistas. Prašome leisti jam pailsėti, - kreipėsi seselė į pareigūną, leisdama Minoru raminamuosius. Minoru stiklinėm akim žiūrėjo į lubas ir svajojo apie mirtį.
- Gerai, mes dar su juo pakalbėsim, - gan piktai dėptelėjo pareigūnas ir atsistoję išėjo.
Minoru liko gulėti lovoje galvodamas tai apie Yuna, tai apie tą niekšą Kaito. Jis visa savo esybe troško, kad tas išgama atsiimtų už viską ką padarė.
- Ji gyva? – staiga paklausė vis dar aplink jį besisukiojančios seselės. Jis daugiau nebegalėjo gulėti čia nežinioje. Jiegu jos nebėra, jis ir pats iškeliaus paskui ją.
- Taip, - greit susigaudė seselė. – bet labai silpna. Gydytojai daro viską, kad jai padėtų, - padrąsinamai pažvelgė į jį ir suleido dar kažkokių viatų. – O tu ilsėkis, viskas bus gerai. Ji išsikapstys.
Minoru aišku nelabai tikėjo tuo ką pasakė seselė, bet jos žvilgsnis šiek tiek nuramino, o suleisti vaistai greit pasklido po jo kūną ir jį apėmė lengvumo jausmas. Tarsi jis skristų, kūnas pasidarė lengvas lengvas, o galvoje neliko jokių minčių ir jis ramiai užmigo.

XXI dalis

Aš skrendu... Man taip gera ir lengva. Aplink tik malonūs vaizdai ir gera bei pakili nuotaika. Skausmo nebėra, vien tik lengvumo jausmas ir palaima. Man skrendant per kažkokį didingą miestą iš toli atsklido kažkoks įkyrus pypsėjimas ir šiek tiek sumaudė pilvą. Bet aš stengiaus sklęsti toliau. Tačiau viskas po truputį pradėjo lietis ir staiga viskas pradingo. Liko tik juoduma, tas įkyrus pypsėjimas ir nemalonus maudulys pilve.
Pajutau, kad guliu lovoje, nosį pradėjo kutenti šlykštūs dezinfekacinio skysčio ir kraujo kvapai. Kūnas buvo begalo sunkus, bet aš šiek tiek pajudinau kairiąją ranką ir suvokiau, kad ją kažkas laiko. Pabandžiau prisiminti kas įvyko, bet viską blausiai prisiminiau. Tik
Kaito, šaltą peilį, skausmą ir daug kraujo. Sudrebėjau tai prisiminus ir ranka, kuri laikė mano ranką, sujudėjo.
- Yuna, mieloji, nebijok, tu saugi, - išgirdau pažįstamą ir raminantį balsą. Tai buvo Key... Negaliu patikėt, kad šalia manęs jis. Juk aš jį taip įskaudinau.
Lėtai pramerkiau akis ir pasukau galvą į jo pusę. Pamačiau jo išvargusias ir laimingas akis ir man šiek tiek palengvėjo.
- Key, - vos vos sušnabždėjau ir pati išsigandau savo gergždžiančio balso. Jo akys nušvito ir jis raminamai nusišypsojo.
- Nurimk, nesijaudink dėl nieko, dabar tu saugi ir daugiau niekam neleisiu tavęs nuskriausti, - ramiai, prislopintu balsu kalbėjo jis ir glostė man galvą. Staiga galvoje iškilo daugybė klausimų ir aš supanikavau.
- K-kaip aš čia atsidūriau? – susijaudinus pradėjau blaškytis ir pabandžiau atsikelt, bet pilvą pervėrė baisus skausmas ir aš vėl susmukau ant pagalvių.
- Ša, ša, Yuna, nurimk. Viską tau paaiškinsiu, tik turi nurimti, - bandė mane nuramint Key. Aš pasistengiau nesiraukyt iš skausmo ir ramiai į jį pažiūrėjau laukdama atsakymo į mano klausimą. – Tai va, tave čia atgabeno kažkoks vaikinukas, berods...
- Minoru... – dar jam nespėjus ištart jo vardo supratau, kas per vaikinukas tai buvo.
- Na taip, Minoru. Tai va, jis pasakė ir kur Kaito, bet kai policija ten nuvažiavo, jo ten nerado, - paskutinius žodžius jis nutęsė, laukdamas mano reakcijos. Man staiga viskas susisuko ir aš supratau, kad tai dar gali būti ne pabaiga. Jis mane suras ir pribaigs. Pažais kaip su lelyte ir pribaigs.
Aparačiukas virš mano galvos dar įkyriau pradėjo pypsėti man susijaudinus. Bet man tai buvo nė motais. Aš supratau, kad dar ne viskas. Kad tas šliužas mane pribaigs anksčiau laiko, kai man ir tai ne per daugiausiai liko. Key pastebėjęs, kad mano pulsas padažnėjo , lyg perskaitęs mano mintis raminamai pradėjo glostyti mano ranką.
- Nurimk, aš juk sakiau, kad niekas daugiau tavęs nenuskriaus. Pažadu. Ir policija ieško jo, tad tai tik laiko klausimas, kada jį sučiups. Nesijaudink, tau dabar negalima jaudintis – švelniai kalbėjo Key. Aš pasistengiau nusiraminti, bet prieš akis vis stovėjo šlykštus Kaito veidas, išsigandęs Minoru ir daug kraujo. Tada supratau, kad nieko nežinau apie Minoru.
- O-o Minoru? Kur jis? Kaip jis? – vėl susijaudinau ir pabandžiau pašokti. Juk jis mane išgelbėjo, jam turiu būti dėkinga už tai, kad dar kvėpuoju, kad dar kartą pamačiau Key veidą, kad apskritai esu gyva. Key vėl švelniai mane paguldė atgal.
- Jei tu nenustosi čia šokinėt, aš būsiu priverstas iškviest seselę ir ji tave vėl užmigdys, - pagrasino. Aš supratus, kad jis nejuokauja, ramiai įsitaisiau ir vėl pažvelgiau į jį nekantrumo pilnu žvilgsniu. – Minoru viskas gerai, jis irgi čia gulėjo, bet dabar jis jau išleistas. Policija jį apklausė ir kol kas nepateikė jokių kaltinimų, kol neišklausė tavo parodymų. Jie negali tikėti ien jo versija, tad jis dabar namie, su pasižadėjimu neišvykti iš
miesto, - kažkaip labai rimtai paaiškino Key. Jam tai nelabai būdinga.
Nustebus pažiūrėjau į jį ir man iškilo dar vienas klausimas. Ar jis žino mano paslapti? Negi jam gydytojai pasakė? Labai rūpėjo tai, bet bijojau paklaust. Jeigu jis nieko nežino, tai pati išsiduočiau ir tada turėčiau ilgai ir nuobodžiai aiškintis. Na gal pats išsiduos žino ar ne. Jis globėjiškai į mane pažiūrėjo ir nusišypsojo. Tačiau tai man pasitikėjimo kažkaip nekėlė.
Aš lėtai paliečiau savo šoną, kuriame anksčiau žiojėjo žaizda, o dabar pajutau tik storą svarstį. Nuo menkiausio prisilietimo žaizdą šlykščiai skaudėjo ir aš susiraukiau. Key iškart į tai sureagavo ir spustelėjo man ranką.
- Gal tu geriau pailsėk, pamiegok. Tau dabar reikia daug poilsio, - šyptelėjo. – Jei nori, pakviesiu seselę ir ji tau suleis nuskausminamųjų.
- Ne, ačiū, nereikia, nenoriu miegot, - baugščiai apsižvalgiau ir pamačiau, kad palata pilna gėlių su linkėjimais greičiau pasveikti, foteliukas ir sofa apkrauta pliušiniais žaislais, palubėje kybojo balionai. Na draugai tikrai truputį persistengė. Žavėdamasi visom gėlėm ir žaislais, taip pat būgštavau, kad užsimerkus vėl išvysiu pykčio perkreiptą Kaito veidą, kraują ir nakties tamsą. Staiga dingtelėjo, kurgi mano visa šeima? Negi jiem aš visiškai
nerūpiu. – Key, o kur Sam`as ir mama?
- Jie išvažiavo namo, liepiau jiem pailsėti. Beveik visą laiką jie nuo tavęs nesitraukė, - švelniai šyptelėjo.
- Na atrodo, kad ir tau būtų neprošal šiek tiek pailsėti, - sukikenau ir pasigailėjau, nes skausmas pervėrė pilvą ir aš vėl susiraukiau.
- Nieko, aš nepražūsiu, dabar tavo sveikata pati svarbiausia.
- Am... Sakei, kad jie beveik visą laiką jie nuo manęs nesitraukė, tai kiek laiko aš čia pragulėjau?- šiek tiek sutrikus paklusiau. Man atrodė, ka aš čia neilgai. Tikrai negalėjau ten skraidyt ilgiau nei kelias valandas.
- Na... Tu po operacijos išgulėjai beveik savaitę be sąmonės. Tačiau tau vakar jau šiek tiek pagerėjo ir gydytojai sakė, kad gali bet kada prabusti, tad aš nenorėjau trauktis nuo tavo lovos. Beje, aš nusižengiau taisyklėms, nes turėjau jau seniai pakviesti seselę. Tad nepyk, - jis pakilo nuo nepatogios ligoninės kėdės ir paspaudė raudoną mygtuką virš mano lovos. Bet man tai buvo nė motais, nes mane pribloškė žinia, kad aš čia jau beveik savaitę. Negali būti...
Seselė greit prisistatė į palatą ir labai nustebo pamačius, kad aš žvalgaus po palatą ir šypsaus Key. Ji nieko nepasakius greit apsisuko ir dingo tarpduryje. Man net nespejus paklausti Key kas negerai, ji grįžo. Ir ne viena, o su aukštu stambiu, bet labai malonaus veido daktaru.
- Laba diena, panele Kwan. Aš jūsų gydytojas Haruto Minamato,- pasisveikino ir nusilenkė. Supratau, kad jis japonas, tad teko greit prisimint savo japonų kalbos žinias.
- Konichiwa, hajimemashite (labas, malonu susipažinti), - linktelėjau galva. Tikiuosi nepadariau klaidų.
- O! Nežinojau, kad kalbate japoniškai, - draugiškai nusišypsojo gydytojas. – Na kaip jaučiatės?
- Ačiū, neblogai, tik skauda šoną, - šiek tiek susiraukiau vėl pajutus skausmą pilve.
- Tai visai normalu, jūs buvot labai sunkiai sužeista ir galiu pripažinti, vos išsikapstėt, - toliau kalbėjo surimtėjęs daktaras. Taip, žinau, pati tai puikiai supratau, juk jau skraidžiau su angeliukais. Norėjau tai ištart garsiai, bet pabūgau, kad jie palaikys mane beprote, tad pasilaikiau tai sau...

wooow. WHo's BACK!!: D
cool

XXII dalis

Gydytojas dar mane apžiūrėjo, pasakė, kad žaizdos gyja labai gerai, kad sesutės duos nuskausminamųjų ir perriš žaizdą ir prieš išeidamas pasakė, kad policijos pareigūnai nori su manim pasikalbėti. To labiausiai ir bijojau. Nes puikiai žinojau, kad neatlaikysiu ir palūšiu. Per greit čia viskas, nenoriu vėl ten grįžti ir viską prisiminti. Juk Minoru ir taip pasakė kur ieškoti Kaito, ką jis man padarė ir t.t., kam mane dar kankinti. Nuo gydytojo žodžių tik susiraukiau ir nusukau nuo jo galvą. Žinojau, kad nuo to neišsisuksiu, bet nemaniau, kad reiks apie tai kalbėti taip greitai.
- Gydytojau, gal galima tai padaryti šiek tiek vėliau, aš nemanau, kad Yuna dabar nori apie tai kalbėt, - įsiterpė Key. Ah... Mano angelas sargas.
- Aš suprantu, kad po tokio košmaro labai sunku, bet anksčiau ar vėliau reikės apie tai jiems papasakoti. O jos sveikatos duomenys dabar gan geri, tad negaliu meluot jiems ir neleist apklausti panelės Kwan. Atleiskit, jiem tai labai svarbu.
Aš susmukau lovoje ir užsidengiau veidą rankomis. Nenorėjau, kad Key mane matytų tokią. Tiesiog apsipyliau ašaromis. Supratau, kad jie klausinės visko. Turėsiu iškloti visas detales, visas smulkmenas. Aš to labai nenorėjau. Nenorėjau grįžti į tą siaubingą kambarį, prisiminti Kaito veido.
Key švelniai paėmė mano rankas ir patraukė jas nuo veido. Staigiai nusukau nuo jo
ašarotas akis ir įsistebeilyjau į langą.
- Yuna, - tyliu ir ramiu balsu krepėsi jis į mane. Aš nenorėjau atsisukti, tad jis švelniai paėmė man už smakro ir atsuko mano veidą į save. – Prašau, nesijaudink taip. Tau nieko blogo jau nenutiks, aš būsiu šalia ir saugosiu tave, - pabučiavo man į ranką ir meiliai nusišypsojo.
Aš šiek tiek aprimau ir svajingai žiūrėjau į jo veidą. Tas nuostabiai švelnias lūpas, tas spindinčias ir kupinas jaudulio akis, tą tobulą veidą. Ir dar tas kvapas... Saldžiai gaivus ir raminantis. Key visada taip kvepėjo, tik niekaip negalėjau suprasti kas tai per kvapas. Uodžiau tą kvapą ir mėgavausi. Tačiau protas rėkte rėkė, kad nereikia jam suteikti vilčių,
kad aš negaliu taip elgtis, negaliu dabar būti su niekuo. Apskritai, negaliu būti su niekuo, ne tik dabar. Iš vienos pusės net norėjau, kad jis viską žinotų. Norėjau, kad dar kas nors tai žinotų. Nes tai žinome tik aš ir mano tėtis. Net mama nieko nenutuokia. Tai sužinojusi, ji iš proto išeitų ir mum niekada neatleistų, kad jai nepasakėm. Bet negali būti, kad jai nieko gydytojai nepasakė. Juk tikrai turėtų užsiminti apie tai motinai. O gal ji žino ir totėl
išėjo? Gal ji taip supyko???
Mane suėmė panika ir nusprendžiau labai ilgai nedelsti ir paklausti Key ar jis ką nors žino. Bet kaip? Taip tiesiai šviesiai nesinori klausti. Teks eiti aplink.
- Khm, Key? Ką tu žinai apie mano būklę? – pagaliau pasiryžus uždaviau ne tiesioginį klausimą. Jis tik keistai į mane pažiūrėjo ir pasimetęs prabilo:
- Na... Aš žinau, kad tu netekai labai daug kraujo, dar pats daviau jo ne kartą. Mūsų grupė ta pati, o nulinės grupės labai trūksta, - šyptelėjo. Labai nustebau dėl kraujo grupės, bet apie tai vėliau galėsim pasišnekėt.
- Na, ką dar? – nekantravau. Jis šiek tiek suglumo.
- Na dar tai, kad Kaito peiliu nepažeidė jokių vidaus organų, kad galėjai gulėti dar ilgai komoje arba visai neatsibusti, - šiek tiek virpančiu balsu pasakė jis ir nuleido galvą. Man pasirodė, kad jo akyse ašaros.
- Tai vadinasi nežinai, - netikėtai garsiai tai ištariau. Velnias, nenorėjau to pasakyti garsiai.
- Ko nežinau? – staigiai pakėlė galvą ir nusišluostė ašarą nuo skruosto.
- Ne, ne, nieko, viskas gerai, - išspaudžiau kuo linksmesnę šypseną, bet puikiai žinojau, kad jo neapmulkinsiu. Įkliuvau. Dabar teks viską pasakyti.
- Yuna, žinau aš tavo „nieko“. Greit sakyk ko aš nežinau, - rimtai išsigandęs ir gan piktai pasakė jis ir įsmeigė į mane įtarų žvilgsnį. Aš dar norėjau ginčytis, bet jis žiūrėjo tokiu skvarbiu žvilgsniu, kad aš negalėjau atsilaikyti. Užsimerkiau keliom sekundėm, giliai įkvėpiau, iškvėpiau ir atsimerkus pažiūrėjau į jį kuo ramesniu žvilgsniu.
- Key, aš sergu.....