Nu va ir mano ff, tikiuosi patiks o jeigu ne tai ką jau padarysi xDD
Heh pažadu bus ateitį geriau xDD
Prašau kritikos, komentarai visi laukiami.
_______________________________________________________LET'S START___
Everybody is doing it!
Ah, ah ah ah
You can feel it in the air!
Ah ah ah ah

-Neee, Damn it ! Emi, rankos į viršų o ne į priekį!!!- Rėkiau ant Emi aš.
-Nu tau visada viskas blogai, Tu visada rėki ant manęs.
-Ar blogai dabar jau kad aš noriu kad viskas būtu gerai?
-O ar būtina rėkt?- Dabar jau inkštė Emi.
-Emi, vakar tau neišėjo penkis kartus, sakiau kad šiandienai pasipraktikuotum, o tu nieko nedarei, nes dabar dar šūdiniau nei vakar!- Trenkiau koja į grindis,- Kodėl tu taip darai? Tu visai nenori pasistenkt dėl mūsų?
-Gerai šokam dar,-Emi nuleido akis, o Dovi ir Yori susižvalgė,- Dabar tikrai nebesuklysiu.
-Heh,- gilus mano atodusis,- Nebereikia, nieko šiandien nebesigaus vis tiek, tik blogai judesius įsiminsi...- Einat namo ar su manim į VeroCafe?
-Aš su tavim Lee- sušuko Yori, pasiimė megztinį ir užsidėjo jį. Pribėgo prie manęs ir įsikibo į parankę.
-O gal ne ačiū aš pavargau, eisiu namo pamiegosiu, o tada eisiu parepetuot,- Pasakė Emi, tada pažiūrėjo į Dovi,-Prižadu.
-Ai aš irgi nepergerai jaučiuosi, tai judėsiu su Emi link namų.- Paskutinė atsakė Dovi.
-Na tai Yori einam?- Pasidomėjau.
-Ok judam,-atsakė man.
Visos mes apsikabinom atsisveikinimui ir išsiskyrėm į dvi skirtingas puses. Aš su Yori lėtai slinkom link verocafe. Po gal penkiolikos minučių tokio mūsų slinkimo ir tylėjimo priėjom verocafe. Vos užėjusios pamatėm kad mūsų megstamiausią vieta yra laisva, na žinote ta sofutė, staliukas ir du foteliukai-kėdės. Abi užsisakėme kavos ir atsisėdom. Aš kaip visada ant sofutės, o Yori į raudona foteliuką. Išgėrėm kavą, pakalbėjom žodžiu kaip dvi kavos manijakės.
-Tai kas atsitiko? Dabar tokia pikta esi? Nu ta prasme šia savaitę.
-Aj nieko ypatingo, šeip žinai mama, tėvas ai visas kompleksas,- pasikundžiau.
-Nieko, žinau kad kažkaip atlaikysi,- šypsojosi man Yori,- Viskas bus gerai.
Tada pasigirdo SHINee daina Lucifer, taip skambėjo mano telefonas kai man kažkas skambino, dar palingavau į taktą, o paskui pakėliau ragelį:
-Klausau.
-Lee, tavo tetis, jis.- mikčiojo kažkoks balsas,- Mirė.
-Ką?-Negalėjau tuo patikėti, juk dar niekas iš man žinomų žmonių nemirė nuo kojos lūžio,- Kas tu? Ir ko nori?-Rėkiau į ragelį.
-Čia tavo teta Salė, Man labai gaila.Užjauč..- Ruošėsi sakyti bet aš ją pertraukiau padėdama ragelį.
Mačiau Yori veide išgąstį ir jos klausiamą žvilgsnį. Tada ji prabilo:
-Kas atsitiko? Lee, negąsdink manęs, kas skambino?
-Mano tėvas mirė.- Susirūpinusi pasakiau aš.-Mirė.- Pakartojau. Turiu prisipažinti kad didelio skausmo nejaučiau, nes jis būdavo namuose kartą į mėnesį ir mes kai jis būdavo namie vis pykdavomės. Jaučiau kažką panašaus į netektį, bet man nelabai skaudėjo.
-Oo,- Tepasakė Yori, ji žinojo apie mano santykius su tėvu, taigi nekamantinėjo.
Aš atsikėliau ir nuėjau prie durų, o Yori paskui mane. Ėjau link stotelės. Buvau netekusi žado, mes abi tylėjom. Kai atėjom iki stotelės, aš atsisukau į ją ir nusišypsojau, nežinojau ką galvot, ką sakyt, bet nieko ir nereikėjo, pažiūrėjau ar dar daug liko iki mano autobuso, heh penkios minutės.
-Tai Yori tu gali eit, aš palauksiu viena.
-Tau viskas gerai? Mano mamos nėra galiu būti kiek noriu. Nenori kad palaukčiau su tavim?
-Ne Yori nereikia, man beto reik pamąstyt, paklausyk muzikos ir šeip tik penkios minutės laukt, išgyvensiu viena.
-Na kaip žinai Lee, jeigu ką tai skambink man atlėksiu iki tavęs ir dar likusias dvi atsitempsiu,- nusijuokė Yori. Mes apsikabinom, atsisveikinom ir ji nuėjo. Aš prijungiau savo ausines prie telefono ir užsileidau SHINee dainą Stand by me. Sedėjau ant suoliuko ir galvojau, prisiminiau kad nepasakiau nieko Yori dėl rytojaus taigi išsitraukiau telefoną iš striukės kišenės ir parašiau žinutę „ Lab Y, klausyk visai pamiršau, rytoj 10:00 susitinkam salei“. Neilgai trukus gavau atsakymą. „ Ok L, perduosiu ir kitom“. Tik dabar pastebėjau kad sėdžiu stotelėje viena, keista. Pažiūrėjau kiek valandų, o gi jau buvo 19:35, oo kaip užtrūkau, mama mane apreks ir dar kaip.
Pagaliau atvažiavo autobusas, įlipau į jį ir nusliūkinau į autobuso galą. Autobusas buvo pustuštis, jame buvo tik ta bobutė mano kaimynė ir kažkoks veidu atsirėmęs į sėdynę vaikinas, o kokie gražūs plaukai, atrodė tikrai nelietuvis. Atsisėdau per vieną kėdę nuo jo. Net nepajutau kaip pradėjau dainuoti pagal dainą kuri skambėjo mano ausinuke, tai buvo Lucifer. Tik kai susiprotėjau kad dainuoju jau mačiau tą vaikiną į mane atsisukusį ir ou mai gad. Jis azijietis xD O koks gražus ir koks mielas jo veidas. Ten buvo Leeteuk, juk žinot tas iš Super Junior. Niekada labai jai domėjausi bet iš išvaizdos galėjau atpažinti. Tas vaikinas jau žiojosi man kažką sakyti, bet...

..bet!! NUŠAUSIU TAVE UŽ TOKIĄ PABAIGĄ :DDDDDDDD

damn it! gerai parašyta, bet vienoje dalyje viskas taip netikėta. žinai, kaip įpratus aš, kad pirmoje dalyje šiek tiek apie praeitį, šiek tiek nieko šokiruojančio, viskas taip ramu, o čia BAM!!! tėvas mirė xDD nežinau kodėl, bet mane ta mirtis prajuokino. soz~ bet šiaip labai labai patiko, tęsk >D

Kas tau leido čia pabaigti?
Tęsk, greičiau ;)

Ačiū, Ačiū
kekeke mėgstu aš taip pabaigt xDD

Ir kdl visi rasydami ff sustoja ant geriausios vietos? ;DD
Ydomus pasirode sis ff ,lauksiu kitos dalies ^^

tęsk ~~
Teukie~~ <33

Omg, norėčiau tą dalį apie kelionę link stotelės praleis, bet juk tada būtų neįdomu, tad teko skaityt... Erghh, tas jausmas, man nepatinka ;//
Bet šiaip ff geras ;}} Tęsk

na, tai kur tęsinys? -______________-

emii, kantrybės, kantrybės

bet aš labai noriu kitos dalies

Kantrybė - dorybė xD

Hey, štai pasaulį išvydo nauja dalis, hope you will like it. Atsiprašau kad priverčiau tiek laukt.
__________________________________________________________________________________
Part 2.

Tas vaikinas jau žiojosi man kažką sakyti, bet staiga švieslentėje pasirodė užrašas „Tilžės gatvė“, vaikinas pažiūrėjo į lapelį ant kurio buvo parašyta „Tilžės gatvė“ . Staigi jis man į rankas įgrūdo kažkokį nuotraukų albumą ir atsistojęs nuo kėdės išsitraukė kažkokią nuotrauką palygino ją u manim,tada nubėgo prie autobuso durų, palaukė kol jos atsidarė ir išlipo. Prisispaudžiau prie lango ir pamačiau kad tas vaikinas stotelėje stovi ne vienas, o su dar devyniais vaikinais. Arba man vaidenasi arba ten SuJu. Pasitryniau akis, bet tas vaizdas nedingo. Negalėjau net pajudėt, supratau kad prieš mano akis stovi SuJu. Norėjau išlipt iš autobuso, bet nespėjau, autobusas pajudėjo pirmyn. Šūdas, aš visiška višta. Vėl pravažiavau savo stotelę. Žinot man dažnai nesiseka, tai aš nugriozdinu kur nors, tai pramiegu savo stotelę arba išvis paslystu bandydama peržengt balą, kitaip sakoma esu vaikštanti nelaimė. Išvis stebiuosi kaip dar turiu draugų. Heh klauskit jų.
Išlipau kitoje stotelėje ir pėdinau namo, aišku kaip visada šioje gatvėje buvo balos, taigi autobusas nuvažiuodamas aptaškė mano batus, neiškenčiau ir spyriau į autobuso galą. Dėja jaučiu kad man skaudėjo labiau negu autobusui. Pagaliau priėjau namus. Taigi atsirakinau duris ir įėjau į namus. Iš virtuvės sklido daug balsų, kaip visada veikė televizorius, jo niekas nežiūrėjo, bet jis vis tiek buvo įjungtas. Visas koridorius buvo apkimštas juodais batais ir visokiais krepšiais. Kas čia per masinis senučių susirinkimas?.
-O sveika Lee, Lee ateik pasisveikint su visais,- Aš nepajudėjau iš vietos tik sioviausi batus. Ir niūniavau Stand by me,- Lee, dabar staigiai eini ir pasisveikini su visais.- Dabar jau piktu tonu pasakė mama, bet man buvo visiškai vienodai.
-Tingiu,- Jau riuošiausi lipti laiptais į savo kambarį, bet mama sugriebė man už rankos,- Ką čia darai?-sušukau, kai ji mane patempė žemyn.
-Tu eini ir pasisveikini.- Pro dantis iškošė mama.
-Atstok nuo manęs ir pasigydyk,- Išplėšiau savo ranką iš mamos rankos ir nubėgau į savo kambarį. Užtrenkiau duris ir atsiguliau ant lovos. Kažkas manyje nutrūko ir aš pradėjau verkti, prisiminiau praeitą vasarą, praleista kartu su juo.. Tai buvo geriausios mano akimirkos, niekas jų netrukdė, bet kaip visada viskas kas nuostabu ir gera turi baigtis, vasara baigėsi ir jis išvažiavo į Korėja. Atgal pas savo milijonus fanų. Man jo labai trūko, mano vienintelio Key. Niekas nežinojo kad mes pažįstami, netgi Yori, Emi ar Dovi. Jos tiesiog mirė dėl SHINee, o aš juos visus pažinojau ir jom nieko nesakiau. Jaučiausi kaip labai blogas žmogus. Matyt toks ir buvau. Tada prisiminiau tą albumą kurį man davė Leeteuk, pasiėmiau savo rankinę ir išsitraukiau iš jos albumą ir jau norėjau versti, tačiau suskambo mano telefonas, o Dieve kam dabar manęs prireikė... Krentu ant lovos ir pagriebiu telefoną. Skambina nepažįstamas numeris. Įdomu kas čia? Gal vėl kokia tetulė užuojautą išreikšt užsimanė..
-Klaausau,-atsiliepiau aš.
-Sveika? Lee.?,-balsas kitame laido gale.
-Taip, kas čia kalba?-Paklausiau aš. Balsas buvo vyriškas. Kas tai galėjo būti?
-Čia...aš..
-....-mano tyla,-K..K..
-Lee.
-Key,-Aš suspiegiau.
-Lee,- juokdamas pasakė mano varda jis, lygiai taip kaip ir pirmą kartą.
-Key, kaip tu čia man skambini, o aš taip tavęs pasiilgau,- mano džiaugsmas veržėsi per kraštus.
-Lee,-juokėsi toliau,- Aš irgi tavęs pasiilgau, *žakt* Oj aleisk *žakt* Mes biškiii..-pasigirdo garsus žaksulys.
-Key, tu girtas?-paklausiau.
-Nee... Gal...Truputi. žodžiu esme tokia tu vasaros.. *žakt* pabaigoje tu skrendi į Korėją. Visai vasarai.
-Ką?? Aš negaliu mano mama man neleis, o aš nepilnametė, reikia tėvų sutikimo.-aš buvau šokiruota.
-Tai susitark su mama, rytoj tau paskambinsiu,- ir tada pasigirdo tas pypsėjimas, heh padėjo ragelį..Jis ką juokauja, aš katik mamai palinkėjau pasigydit. O ką man dabar eit pas mamą ir prašyt, kad leistu važiuot į Korėją? Ji man ir taip neleistu, o ką dar kalbėt dabar. Staiga mano mąstymą nutraukia plačiai atsivėrusios durys:
-Lee!!! Kiek kartų tave galima šaukt.- Rėkė mama.
-Oi mama negi tu tokia kvaila, nematai kad kalbėjau telefonu,- iškėliau telefoną virš galvos, net nežinau kaip tas žodis kvailė išsprūdo iš mano burnos..- Nematai?
-Viskas man to užtenka,- mama priėjo prie lovos atimė iš manęs telefoną, su kita ranka trenkė man antausį, metė telefoną į žemę, o tas isimėte į keturias puses.- Tu su manim taip nekalbėsi. Tau namų areštas, ir jokio kompiuterio, ir televizijos ir viso kito šudo,- Tada ji priėjo prie mano Ipod‘o ištraukė ausines, perkirpo jas pusiau, o Ipod‘ą sutrypė batu.- O dabar marš miegot, ir kad jokiu man išdaigų.
Aš tylėjau įsikniaubusi į pagalvę, buvo apie aštunta valanda, mama išėjo iš kambario, aš užsirakinau duris ir susirinkau telefoną, skambinau Emei..
-Klausau,- apsimiegojusiu balsu atsiliepė Emi.
-Aa.. Labas Emi, gal nori susitikti?- paklausiau nors jau žinojau atsakymą.
-Ok kur? Pas tave? Aš galiu atvažiuot.
-Ne ne Emi, parke ok?-Nutraukiau aš ją,- Ir gal aš galėčiau pas tave pernakvoti?
-Naa.. Tik ką pasakysim mano mamai, nes žinai ji klaus ar tau tikrai leido..-svarstė Emi.
-Nebyjok, aš turiu planą, Tai už 10 minučių parke?
-Gerai. Tai iki.-atsisveikino Emi ir padėjo ragelį.
Aš pašokau iš lovos, atsidariusi spinta išsiėmiau savo mėgstama kuprinę, susikroviau būtiniausius daiktus, kelias maikute ir šeip dar visokių nesąmonių. Jau buvau susiruošusi, bet iškilo problema, kaip man išsigauti iš namų nepastebėtai. Staiga galvon man atėjo mintis. Atsirakinau duris, tyliai jas pravėriau, įsiklausiau į garsus. Visi buvo virtuvėje, o visame antrame aukšte buvo tylu, tik iš mamos kambario ėjo televizoriaus garsai, girdėjau kad ėjo futbolas, todėl žinojau, kad ten mano brolis Džo. Nutipenau prie mamos kambario durų ir greitai įlindau į kambarį. Kaip ir tikėjausi ant lovos gulėjo mano brolis ir žiūrėjo futbolą.
-O Lee, ką tu čia darai, kur susiruošei? Girdėjau susipykai su mama.
-Manau kad girdėjai.. Aš.. na aš lyg ir bėgu, Džo geriau padėk man.- aš nubėgau prie lango ir atidariau jį.
-Ei mažoji, kur tu eini? Pasakyk man, juk žinai, mamai aš nesakysiu.
-Na aš nebegaliu čia būti,- išėjau į balkoną, įkvėpiau oro,- Tiesiog nebegaliu.
-O kur tu eina, aš tavęs vienos neišleisiu, aš einu kartu.- Jau stojosi Džo.
-Nebyjok aš einu susitik su Emi ir pas ją nakvosiu, prižadu tau tikrai pranešiu, kad man viskas gerai,-nusišypsojau.
-Lee..
-Ką??
-Prižadėk, kad nieko kvaila nedarysi.-Liepė man Džo.
-Prižadu, L.Joe ,- ir pradėjau juoktis, nes Džo buvo kaip iš akie trauktas L.Joe . Mes buvome vieni iš tų žmonių pusiau korėjiečių pusiau europiečių. Matot mano tėtis yra, tai yra buvo lietuvis, o mama korėjietė. Ir ačiū Dievui, akis mes su broliu paveldėjome iš mamos.- Na man metas eiti, klausyk aš nusileisiu, o tu man numesi kuprinę gerai?
-Ok lipk,- Sutiko Džo. Mano mamos balkone buvo tokios kopetėlės, kuriomis šakojosi vijokliai, aš jai pasinaudojau, kad nusigaučiau žemės.,- Vienas, du, trys.. Gaudyk.-Šnabždomis rėkė Džo.
Sugavusi kuprinę, aš nusiunčiau broliui oro bučinį ir pradėjau juoktis:
-Ačiu, Džo.
Aš nubėgau gatve tolyn į žibinto šviesą. Neteko bėgti ilgai, parkas buvo čia pat. Pribėgau prie mano su Emės vietos. Emė manęs jau laukė.
-Sveika gražuole, veluoji.- Papriekaištavo man Emi.
-Oj atleisk,- uždususi švokščiau aš.- Fuu, kai papasakosiu kas buvo, suprasi mane.
Kol judėjome link Emės namų aš jai papasakojau visą istoriją. Emi tik linksėjo galva, o visa kita istorijos dalį prasijuokė. Bet ji buvo pirmoji kuri turėjo sužinoti mane SHINee tiesa. Visą kelia negalėjau jai to pasakyti. Pagaliau priėjome jos namus, įėjus pasisveikinau su jos mama ir sese.
-Labas vakaras,- nustačiau savo mieliausią toną.
-Sveika Lee,- pasisveikino Emės mama.
-Lee,- sušuko Emės sesė Tabė,- Labas, šimtas metų.- Ir ji atsikabino mane, šiek tiek suspaudė mane, bet nieko.
-Sveika Tabe.- atplėšiau ją nuo savęs, tada pasigirdo pypsėjimas iš lauko.
-Na aš jau lėkiu, manęs laukia.- Tabė atsisveikino su mums ir išlėkė.
Mes su Emi jau ruošėmės eiti į Emės kalbarį, bet jos mama mums sutrukdė.
-Lee, o tau mama leido nakvoti?-paklausė.
-Taip, žinote po tėtčio mirties, ji labai norėjo pabūti viena.
-Na taip suprantu.. Tai gerai eikit į kambarį ir va pasiimki užkandžių,- Ji padavė man popkornų bliūda, ir nuėjo žiūrėti televizoriaus.
Ir štai mes su Emi jau gulime lovoj, apie 3 valandas prakalbėjom apie nieką, kitas 2 prašokom. Dabar aš buvau pasiryžusi jai pasakyti apie savo SHINee istorija.
-Emi, man reikia tau kaiką pasakyti.-pradėjau.
-Na tai sakyk,- Kaip visada paskubino Emi.
-Emi, aš pažįstu SHINee, atsimeni praeita vasarą, aš nebuvau su jumis, nes atseit buvau kaime, bet aš nebuvau kaime aš buvau su SHINee, mes susipažinom visai netikėtai, kol jie atostogavo Lietuvoje...-Išbėriau kaip žirnius į sieną aš.
-Kąąąąą??????- Emi buvo sustingusi, ji žiūrėjo kažkur pro langą.- Kąą?- Dar pakartojo. Galvojau kad ji man trenks, uždaužys negyvai, kol aš pradėsiu jos maldauti, bet taip nebuvo, ji tiesiog pasakė,- Pasakok.

Nerealu.... Kada žadi kitą dalį?
Tęsk, labai prašau ;)

kaip nuostabu~ ^________^
prašau, kitą dalį!! nežudyk manęs ir parašyk kitą dalį! xD
ačiū, aš tave myliu. rašai tokį erą fic'ą.
malonu būti tai kuri pirma sužino apie SHINee'us!~ :>
p.s. TĘĘĘĘSK xDDDD
love it~ x3

Aww, ačiū labai.
Nenoriu nieko žadėt, nes kai pažadu tai va kas gaunasi :DD, bet galvoju kad šį kartą parašysiu greičiau.
Emi~~> Taip tu pirmoji :DDD

Nekartą jau buvau siūlius motinai pasigydyt, bet jai dzin ;D
Tęsk. Laukiu tęsinio.

Ei, ką aš čia veikiu?x'DDD
Bet apart to, neblogai rašai, tik manau, kad naudoji per daug "kaimiškų" žodžių, kaip "bliūdas", etc... Arba netaisyklingas stilius, kaip "ėjo televizorius".. xD Televizorius niekur neina, jis stovi vietoj xD
Tai vat, siužetas geras, veikėjų charakteriai aiškūs ir įdomūs, bet su stilium dar reikėtų padirbėt. Hwaiting ;)

bet taip gi linksmiau, tabe xDDDDDD

Nu man pvz, nesiskaito. Nežinau kaip kitiems :/ Kažkokia... Kaimiško stiliaus rašliava. Nors gal jūs prie tokios pratusios. Arba aš šiaip žiauriai arogantiškas žmogus, kuriam viskas turi būt tobula.

nu nežinau kaip tau, bet linksmiau tokius skaityti. o tvarkos per daug, tai irgi lievai ;D

Nu jo. Pagalvok, kas būtų, jeigu visi autoriai tokias knygas rašytų. Kad tu galėtum gyventi pelėsiuose, tai nereiškia, kad visi galėtų xD Dievinu tvarką, išmintį ir klaidų nebuvimą.

nu bet juk čia nerašoma knyga... xDD o kaip rašys knygą tai manau tikrai bus tvarka :> o dabar džiaukimės tokia laisvę xDDDDDDDD omg kokias nesąmones rašau :<