Tu, maža, velnio siųsta cirkininke! Raminkis su judesiais, o tai apie žaizdos sutvarstymą nesvajok! *suspaudžia virvę taip, kad dar labiau suveržtų jos rankas*

*suinkščia, bet greit nutyla* O turėjau svajot? Dar maniau, kad ateisi paspjaudyt man ant žaizdos. Ir dar magiškai tikėjausi, kad tavo ir šuns seilės - tas pats mišinukas. Gal išgydytų. *vėl atsiremia į sieną* Ir grįžom ten, kur pradėjom...

O tu galvojai, kad aš tau leisiu nukraujuot nesulaukus atsiprašymo ir batų nuvalymo. Jokiu būdu *pamosikuoja pirštu, nueina į kitą kambarėlį, pareina su vaistinėle ir prieina prie kraujuojančios merginos kojos*

*kokią minutę spokso į jį didelėm akim, tada papurto galvą ir nusijuokia* Man turbūt vaidenasi. Besislėpdama už statinės tikriausiai susitrenkiau galvą. Arba baigiu nukraujuot, kad matau šitokias haliucinacijas. Tu niekad... *staiga pajaučia, kaip sąmonė slysta iš rankų ir vaizdas ima lietis* ..negalėtum...

*per kelias minutes jis jai sutvarko kraujuojančią koją* Ir viskas tik dėl to, kad laukiu tų dvėjų dalykų, kurie man jau nervina kartot... *atsistoja ir juda link kambarėlio* Baik vaidinti, nes tikrai netikiu, kad tau blogai *nekreipia dėmesio į merginą*

*galutinai apsvaigsta ir dusliu dunkstelėjimu nukrenta ant grindų visu kūnu*

*jis būdamas kambarėlyje atsilošia ir pamato nualpusią merginą* Ei, cirkininke... Nevaidink, ką? Ar nori spirito pauostyt? *kiekvieną sekundę jis jaudinosi vis daugiau, o supratęs, kad mergina nevaidina, greitai atranda vatos gumulėlį ir spirito buteliuką, pribėga prie merginos, pamosikuoja, kad visiškai įsitikintų, kad ji nualpusi, o tada drebančiom rankom atsuka buteliuką, pavilgo vatos gumulėlį ir kiša po merginos nosimi* Na, padėk vatos gumule... Padėk!

*po kiek laiko suraukia nosį* fui, dvokia! Trauk ša...šalin! *nusipurto* man.. šalta... *bando apglėbti save rankomis, bet suvokia, kad jos rankos tvirtai surištos*

Spiritas visagalis! *pasitraukia šalin* Tik nenorėk, kad dar ir apsiklot duočiau ir dar pamaitinčiau *visas atsipurtęs iš baimės atsisėda ant fotelio*

*kreivai žiūri į vaikiną* ...kad ir kas tu bebūtum. *šiaip ne taip persiverčia ant kito šono, atsukdama vaikinui nugarą ir kojas sulenkia kuo arčiau krūtinės*

Imk tą užklotą... *susinervinęs numeta užklotą* Gyvenime nemaniau, kad imsiuos gailėti kažkokios cirkininkės... Iš vis gyvenime nemaniau, kad laikysiu priešingos lyties atstovę, kaip priešę *atsidusia*

*nereaguoja į vaikino žodžius, tik toliau sau tyliai guli užmerkusi akis ir vos vos kvėpuoja*

Nenori? Nebešalta? Kitą kartą tokių nuolaidų nebedarysiu. *iškošia per dantis ir įsitaiso fotelyje*

Minho. Tavo vardas Minho ar ne? *išlemena iš šalčio*

Ką sakei? Pakartok, negirdėjau *vaikinas apsimeta, kad negirdėjo, nors viską puikiai suprato*

*įsikanda į lūpą* Blemba, aš šitą tavo vardą būtinai įrašysiu į kokius Mirties Užrašus! *surinka, bet dar neatsisuka į jį* Užknisi.

Taip, taip.... Kur gi ne... Aš nervuoju... *nusiprunkščia* O tu ką, man malšini nervus? *supykęs atsistoja ir pradeda vaikščioti ratais* Nu tu ir sugebi mane iš pusiausvyros išvaikyt... *apėjęs daug ratų jam pradeda svaigti galva, tad visas svirduliuodamas nueina į lauką*

*guli ant žemės visai susinervinus* Ok, kiek aš čia galiu gulėt... *šiaip ne taip atsistoja ir nusvirduliavusi prie sofutės, gerai užsimoja ir iš visų jėgų tvoja kerzu per vaikino laptopą, visiškai jį sugadindama* Peace out, bitches.

*vaikinas dar ilgai kvėpuoja grynu oru, nes galva vis dar svaigsta ir pykina* Ta mergiotė pirmoji, kuri mane priverčia taip jaustis ir elgtis... Su ja kažkas netaip... *jis atsisėda ant statinės ir mąsto, kodėl jis taip elgiasi prie merginos*

*išeina į lauką ir pažiūri į ant statinės sėdintį vaikiną* Yah. Eik pasigrožėt savo laptopu. *išsišiepia*

*viduryje minties, jį pertraukia mergina* Ką? Laptopą? Ten nebuvo manoooo... Ką tu jam padarei?! *staigiai pakilęs nuo statines vaikinas vėl atsisėda* Aisshhh~ Mano galva.... *susigriebia už galvos*

*sumirksi* Ne tavo? O kieno? Ir kas tau darosi? *norėtų prieit prie vaikino ir paliest jo kaktą, pažiūrėt ar šis nekarščiuoja, tačiau surištos jos rankos trukdo visam tam reikalui*

Tu klausi, kas darosi su manimi?! Tas kompas nebuvo mano... Jis mano gankstrių šeimynos tėvo, o jis baisus... *nusipurto prisiminęs to tėvo veidą ir storą jo balsą* Nu dabar tau klius... Ką tu jam padarei? *visiškai susinervinęs, jis vos vos sėkmingai atsistojo ir netiesiai eidamas judėjo link durų*

*pasitraukė kelis žingsnius nuo durų ir vaikino, galvodama bėgt ar ne: "jeigu bėgsiu, šitaip surišta toli nenubėgsiu ir jis vis tiek mane pagaus, bet jeigu pabandyčiau laimėti klasta..."* Ummm... Minho! Palauk! *sušunka meiliu balseliu*

*vaikinas sureaguoja į šauksmą vardu atsisukdamas* Ko dabar? Atrišti nežadu... *nusisuka pamatęs laptop nekokios būsenos, jis pakelia laptop ir bando jį pajungti*