*vairuotojas nepasikentęs padidina greitį ir už kelių minučių jie jau būna vietoje. Mašinai sustojus, Minho pabunda* O mes jau čia... Kiek parų prabėgo? *nusijuokia ir ant sveikosios kojos nušoka iš mašinos, prieš tai atidarydamas dureles* Kur tas traumatologinis skyrius?

*išlipa iš mašinos ir pasuka link ligoninės, nė negalvodama padėt vaikinui nušlepsėt iki jos* Žodžiu. Tau į traumatologinį? *pirmoji įeina į ligoninę ir prie priimamojo paklausia kur rasti reikiamą skyrių, gavusi nuorodas, laukia vaikino*

*vaikinas niekur neskubėdamas striksi link ligoninės įėjimo* Kaip aš nenoriu pas tuos daktarus... O gal man pabėgti? *prieina prie pat įėjimo, sustoja ir galvoja ką daryt* Aš nenoriu... Einu namo... *lėtai apsisuka ir strikinėja tolyn nuo pastato*

*toliau kantriai laukia ir godžiai spokso į ant priimamojo stalo gulinčius saldainius*

*nustryksi iki artimiausio suoliuko* Niekados gyvenime nemaniau, kad bus taip sunku strikinėti ant vienos kojos... *pamasažuoja koją*

*galiausiai pasiduoda vilionei ir paima porą saldainių, iškart susigrūsdama juos į burną, tada apsižvalgo* Kurgi tas lopas..?

*pailsinęs koją jis vėl atsistoja ir striksi iki draugų mašinos, su kuria atvažiavo*

*apsižvalgiusi pamato sofutę ir greitomis įsitaiso ant jos, nuo staliuko pagriebdama porą žurnalą ir imdama juos vartyti*

*įlipęs į mašiną, vaikinas atsidūsta* Vaikinai, vežkit mane namo... *jis pajaučia, kaip mašina pajuda ir jis akimis nulydi pastatą*

*susiranda interviu su kažkokia jai patinkančia grupe ir net išsižiojus skaito, pamiršus apie vaikiną ar bet ką kitą*

*parvežę Minho namo, jis palengva, niekur neskubėdamas pareina namo, pasiema seną langetę ir įtaiso savo koją į įtvarą* Gal pagys po mėnesio *negalėdamas priminti kojos, jis atsigula į lovą ir žiūrėdamas į lubas mąsto ar gerai padrė palikdamas ten merginą*

*baigia skaityt ir kikendama padeda žurnalą į šoną* Ah, kur tas kvailiukas? *apsižvalgo ir atsistoja nuo sofutės* Minhooooo~ *švilpteli ir susiraukia* Nejaugi nugriuvo kur? *išeina į lauką ir toliau žvalgosi* Kas per velniava..?

Ai... Jau tai padariau, o dar galvoju... *sukryžiuoja rankas, pakiša po galva ir žiūrėdamas į lubas pasineria į mintis*

*staiga supratingai palinksi galva* Jis pabėgo, ar ne? *taria pati sau ir piktokai pavarto akis* Pasielgė taip, kaip ir turėjo pasielgti tikras kvailys. Toks elgesys puikiai tinka jo charakteriui! Debilas! *pati nepajaučia kaip pradeda šaukt ant stulpo* Nekenčiu jo. O dar stengiausi padėt.

*ramiai guli lovoje, kol neužsimano pavalgyt* Ai... Šaldytuvas, tai tuščias...

*apsižvalgo* Nu velniava. Nei aš žinau kokia čia ligoninė, nei kur randuosi. Ir kaip grįžt? *atsidūsta ir susiraukusi atsisėda ant bardiūro šalia stulpo* Ot tai gyvenimas.

*vaikinas su skaudančia koja išeina į parduotuvę nusipirkt ko nors pavalgyt. Eidamas mąsto: Praeisiu pro ligoninę, pažiūrėsiu ar ji manęs laukia.. O jei laukia, kas tada?*

*sėdi ir spokso į žemę* Jeigu aš jį dar pamatysiu, nutrauksiu jam kojas ir rankas. *murma sau po nosimi, pirštu kasinėdama mažą smėliuko kupstą*

*eina link ligoninės* Iš čia ji taip toli atrodo... *atsidusia ir eina link ligonines, galvodamas ką jam padarys mergina, kad jis pabėgo*

*susiraukia* Kiaulė. Kiaulė, kiaulė, traktorius, kiaulė. Užknisa. *tyliai pyksta*

*priėjęs prie ligoninės, jis garsiai nurija seiles ir eina takučiu link priimamojo* Durnas, tu Minho, durnas... Juk tu žuvęs... *sau prieštarauja, bet vistiek juda link ligoninės*

*galiausiai atsidūsta ir su pykčio banga pakelia galvą, bei pamato pažįstamą siluetą* Y-Yah! *pašoka ant kojų ir suklykia* Yah, yah, yah!! Ar bent žinai kiek aš tavęs laukiau?! Kur tu buvai, nevykėli?! *trypia iš pykčio ir nepasitenkinimo*

*krupteli išgirdęs pažįstamą balsą* Aš... Aš... Aš tau nevykelis?! *baisiausiai įsižeidžia* Tai gali ir toliau laukti kažko, o aš einu! Ir išvis kam aš čia ėjau?! Ėjau dėl kažkokios cirkininkės! *nusiprunkščia ir žada eiti, kai pagalvoja, kad antrą kartą ne jo stiliaus*

*pristriksi prie vaikino ir gerai užsimojus kumščiu tvoja jam į petį* Yah! Net nežinau kaip tu dar pastovi ant tokios kojos! Nori, kad tau ji visai nukristų?! Ar viskas ten tebuvo blefas?! *pažiūri žemyn į jo užtinusią koją ir per daug negalvodama iš visų jėgų užmina ją* Tai ką, neskauda?!

Skauda! *pasitrina petį* Tu tikrai gimusi būti mušeika! Ir jokio aš tau blefo čia nevarau! *pajutęs begalinį skaumą, jam ištrykšta ašara* Tu.. Tu...! Tu! Prakeikta cirkininke! Tu bandai mano kantrybę?! *nugriūna ant suoliuko, lyg pastumtas* Tu atsiimsi už tai! *pamatęs merginos kojas, jis vieną staigiai pačiupo ir patraukęs jos koją į save, ją parvertė ant žemės*